Mokantis meditacijos, labai lengva pakliūti į ego spąstus.
Didelę dalį gyvenimo mūsų dėmesys būna nukreiptas į išorę – mes bandome analizuoti, vertinti, kontroliuoti aplinką ir žmones. Pradėję medituoti, neretai darome tą patį viduje: bandome kontroliuoti mintis, būsenas, jausmus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai geras ketinimas. Tačiau ilgainiui jis sukelia priešingą rezultatą – atsiranda įtampa, nerimas, sumaištis, netgi ligos.
Mano patirtis
Pradėjęs medituoti, daug dėmesio skyriau išorei, ieškodamas kaltų dėl to, kad gyvenimas neatitiko mano lūkesčių. Vėliau bandžiau išlaikyti maloniausias vidines būsenas, kovodamas su viskuo, kas joms prieštaravo.
Šis požiūris atvedė prie nusivylimo, įtampos ir praradimo ryšio su savo natūralumu. Tai buvo ego spąstai.
Tikroji meditacijos esmė
Meditacija moko kito suvokimo lygmens – aukščiau ego proto. Tai yra mokymasis atverti širdį tiek malonioms, tiek nemalonioms patirtims.
Ne iš ego pozicijos, kuri viską žino ir supranta, bet iš nešališko stebėtojo būsenos, kurioje priimame gyvenimą be vertinimo, su besąlygine geraširdiškumu ir atjauta.
Tai panašu į saulę, kuri šviečia visiems vienodai, neskirstydama, ką šildyti labiau, o ką mažiau.
Budos pavyzdys apie prisirišimą
Buda Šakjamunis mokė, kad prisirišimas prie malonių patirčių yra kančios priežastis.
Jis lygino tai su žmogumi, kuris pabėgęs nuo karščio randa vėsų šešėlį po medžiu. Iš pradžių šešėlis suteikia palengvėjimą, bet jei žmogus pradeda galvoti: „Šis šešėlis yra mano“ arba „Be jo aš negaliu gyventi“, tada ramybė virsta baime prarasti.
Taip yra ir su meditacijos būsenomis: jos natūraliai kyla ir praeina. Jeigu bandome jas pasisavinti – „tai mano ramybė, mano šviesa, mano nušvitimas“ – protas grįžta į ego spąstus ir atsiranda kančia.
Buda priminė: „Visa, kas kyla, turi praeiti. Laikytis prie to, kas kinta – tai sukelti sau kančią.“
Kita ego spąstų forma
Dažna klaida – įsitvirtinti stebėtojo pozicijoje kaip „visažinio liudininko“ ir prisirišti prie malonių būsenų. Tai tik rafinuota ego forma.
Gyvenimo tikrovė
Gyvenimas yra nuolat kintantis. Daugumos pokyčių mes negalime kontroliuoti. Jeigu nuolat sieksime tik patogumo, įtampos tik daugės.
Svarbu išmokti ne tik kurti, bet ir gebėti priimti gyvenimą, gamtą bei save tokius, kokie esame dabar – be priešiškumo ir pastangų, kad būtų kitaip.
Ego karalystės slenkstis
Peržengus šį slenkstį, įvyksta gilus pasikeitimas:
-
išsisklaido nerimas,
-
atsipalaiduoja kūnas,
-
grįžta gyvenimo džiaugsmas ir saugumo jausmas,
-
sustiprėja intuicija,
-
išgirstame širdies balsą.
Ši būsena tampa vidiniu prieglobsčiu, grąžinančiu jėgą ir leidžiančiu gyvenimą matyti visiškai kitaip. Su laiku šis suvokimas ima reikštis ne tik ramiai medituojant ant kilimėlio, bet ir kasdienėse, net sudėtingose gyvenimo situacijose.
Tai palaipsniui tampa vis natūralesne mūsų gyvenimo būtimi, kurios pagrindas – meilė be sąlygų.