Mokantis meditacijos, yra labai lengva pakliūti į ego spąstus.
Didelę dalį gyvenimo mūsų dėmesys yra nukreiptas į išorę – mes bandome analizuoti ir kontroliuoti šias patirtis. Pradėjus mokytis meditacijos, mes daugiau pasineriame į savo vidines būsenas, mintis, ir taip pat bandome tai kontroliuoti.
Dėl tokio, iš pirmo žvilgsnio kaip ir gero ketinimo, dažnai atsiranda įvairios įtampos, ligos, pradeda kilti daugiau nerimo, irzulio, sumaišties.
Pradžioje, mokydamasis medituoti, labai daug dėmesio skyriau išorei, ieškodamas atsakingųjų už tai, kad gyvenimas neatitinka mano lūkesčių. Vėliau bandžiau kurti ir išlaikyti pačias maloniausias vidines būsenas. Kilo didelis noras kurti sau patogų gyvenimą, kovojant su viskuo, kas tam prieštarauja.
Toks neteisingas požiūris atvedė prie nusivylimo, didesnės įtampos, visiškai prarandant savo natūralumą. Ir tai buvo ego spąstai.
Meditacija moko dar vieno būties suvokimo lygmens, kuris yra aukščiau ego proto. Tai mokymas, kuris moko atverti širdį vienodai tiek malonioms, tiek nemalonioms gyvenimo patirtims, žvelgti į šias patirtis ne iš ego pozicijos, kurioje ego viską supranta ir žino, bet per nešališko stebėtojo poziciją, kai viską galima suvokti be vertinimo, ir visas patirtis priimti su besąlyginiu geraširdiškumu ir atjauta. Tai panašu į saulės šviesą, kuri šviečia ir šildo visus, neskirstydama, ką šildyti labiau, o ką mažiau.
Dažna klaida mokantis meditacijos yra įsitvirtinimas stebėtojo pozicijoje, kuri viską žino ir supranta, prisirišimas prie malonių būsenų. O tai yra dar vieni labai pavojingi EGO SPĄSTAI.
Gyvenimas yra nuolat besikeičiantis, didelės dalies patirčių ir gyvenimo pokyčių kontroliuoti mes negalime. Jei nuolat bandysime kurti patogumą, įtampos ir priešiškumo gyvenime tik daugės. Labai svarbu išmokti ne tik kurti ir kontroliuoti savo gyvenimą ir jo patirtis, bet kartais labai naudinga yra gebėti atverti savo širdį bei priimti gyvenimą, gamtą ir save tokius, kokie esame DABAR, be priešiškumo ar pastangų, kad būtų kitaip.
Tai yra ego karalystės slenkstis, kurį peržengus mes galime pilnai susijungti su šia akimirka, gamta, visata ir šioje suvokimo būsenoje išsisklaido nerimas, atsipalaiduoja kūnas, grįžta gyvenimo džiaugsmas ir saugumo jausmas. Šioje būsenoje sustiprėja intuicija, išgirstame savo širdies balsą – tai vidinis prieglobstis, kuriame grįžta vidinė jėga, ir, ilsėdamiesi šioje būsenoje, gyvenimą galime pamatyti visiškai kitaip. Kai meditacijoje randame kelią iš ego pasaulio, šis suvokimas vis dažniau pradeda kilti ne tik ramiai medituojant ant kilimėlio, bet ir sudėtingose gyvenimo situacijose. Palaipsniui tai tampa vis didesne natūralia gyvenimo būtimi, kurios pagrindas yra meilė be jokių sąlygų.