Kartais gyvenimas labai aiškiai parodo, kur dar nesame laisvi.
Pastebiu, kad kai kyla sudėtingesnės situacijos – kai kas nors pasako ar padaro tai, kas prieštarauja mano norams ar suvokimui – manyje vis dar kartais sukyla susierzinimas, noras paaiškinti, pataisyti, pamokyti kitą.
Ir nors giliai viduje jaučiu, kad reikėtų išlikti ramiam, priimti situaciją tokią, kokia ji yra, vis tiek kartais užvaldo nepasitenkinimas.
Tada balsas pakyla, žvilgsnis pasidaro aštresnis, o po to – lieka bloga nuotaika, energijos nuotėkis ir vidinis tuštumas.
Išmintis kyla iš suvokimo
Supratau, kad ne kiti mane trikdo – o mano noras, kad viskas būtų „teisingai“.
Ilgainiui pradėjau matyti, kad problema nėra kituose, net jei jų elgesys atrodo netinkamas.
Tikrasis šaltinis slypi manyje – mano lūkesčiuose, kaip viskas „turi būti“.
Kai kas nors to neatitinka, protas iš karto nori reaguoti, įrodyti, atstatyti tvarką.
Tačiau išmintis ateina tada, kai atpažįstu šį impulsą ir matau, kad jis kyla iš baimės prarasti kontrolę, o ne iš meilės.
💛 Meilės ir gerumo praktika
Kasdienė meilės ir gerumo (Metta) praktika padeda šį suvokimą paversti gyvu.
Kai sąmoningai linkiu sau ir kitiems gerumo, ramybės ir saugumo, širdis tampa švelnesnė, o energija šviesesnė.
Ši praktika ne tik ramina – ji atkuria vidinę jėgą, švelnumą ir aiškumą, subalansuoja energiją ir išsklaido įtampą, kurią sukuria protas, bandydamas viską kontroliuoti.
Meilės būsenoje atsiveria atjauta – gebėjimas pamatyti, kad visos gyvos butybės siekia laimės ir nori išvengti kančios.
Suprasdami kančios priežastis, pradedame atpažinti, kad net ir klaidingi ar skausmą keliantys veiksmai kyla iš nežinojimo, baimės ar vidinio skausmo.
Toks suvokimas išlaisvina iš pykčio, smerkimo ir kaltinimų, suteikia erdvės priimti su išmintimi tiek savo pačių klaidas, tiek kitų netobulumą.
Tai nėra pasyvumas ar nuolankumas, kuris leidžia žeminti.
Tai vidinis nuolankumas, kylantis iš suvokimo, kad niekas nėra aukščiau ar žemiau – mes visi mokomės, klumpame ir kylame tame pačiame gyvenimo kelyje.
Tikra atjauta yra kartu ir švelni, ir tvirta – ji geba apsaugoti, kai reikia, ir išlikti atvira, kai gyvenimas prašo išminties.
Tokiu būdu meilės ir gerumo praktika tampa ne tik malda ar meditacija, bet gyvenimo būdu – mokymusi kasdien matyti šviesą net tose vietose, kur anksčiau regėjome tik šešėlį.
Kai meilė ir išmintis eina drauge, širdis tampa kaip švarus veidrodis – ji atspindi viską, bet nieko nesugeria, nepasidaro tuo, ką mato.
Ir būtent tada pradeda skleistis tikroji laisvė – ramybė, kuri kyla ne iš to, kad viskas tobula, bet iš gebėjimo matyti viską su meile ir supratimu.
Kai energija nuteka į išorę
Kiekvieną kartą, kai leidžiu sau pasiduoti susierzinimui, jaučiu, kaip energija išeina iš kūno – tarsi viduje kažkas nusilptų.
Lieka įtampa, nepasitenkinimas, o po tokios situacijos – išsekimas.
Tada viskas aplink atrodo pilkiau, nebeturiu tiek jėgų kurti, dalintis, džiaugtis.
Ir kuo daugiau tokių momentų dienoje, tuo mažiau lieka gyvybingumo ir energijos savo tikslam.
Smulkūs kasdieniai iššūkiai kartojasi ne kartą per savaitę, o keliskart per dieną.
Kartais tai būna ne pyktis, o nerimas, nusivylimas, liūdesys, įtampa ar net tylus nepasitenkinimas savimi.
Atrodo, mažas dalykas, bet kiekvienas jų atima dalį vidinės jėgos.
Ir dienos pabaigoje jau nebežinai kodėl, bet džiaugsmas nebekyla, motyvacija dingsta, o širdis atrodo tarsi prigesusi.
Tuomet suprantu – ne pasaulis mane išvargino, o mano pačios reakcijos į jį.
Veidrodžio protas ir stebėjimo meditacija
Stebėjimo meditacija moko protą tapti kaip veidrodžiu – atspindinčiu, bet nesugeriančiu.
Kai leidžiu emocijoms ir mintims atsispindėti, bet neįsitraukiu, jos netenka galios mane valdyti.
Protas tampa aiškus, skaidrus, o širdis išlaiko švelnumą net ir audros metu.
Kantrybės jėga
Kantrybė tampa raktu.
Ji nėra pasyvumas – tai gebėjimas išbūti su tuo, kas yra, nesistengiant visko tuojau pat pakeisti.
Kiekviena kantrybės akimirka stiprina vidinį stuburą ir moko pasitikėti gyvenimo eiga.
Priėmimas ir energijos sugrįžimas
Priėmimas – ne pasidavimas, o sąmoningumo atsakas.
Palaipsniui mokausi: ramybė neatsiranda todėl, kad viskas vyksta pagal mano planą.
Ji atsiranda tada, kai galiu pamatyti akimirką tokią, kokia ji yra – net jei ji nepatogi.
Priimti nereiškia pateisinti ar sutikti.
Tai reiškia nebekovoti su tuo, kas jau vyksta, o tiesiog matyti.
Ir kai matau, širdyje natūraliai kyla atjauta.
Suvokiu, kad kiekvienas žmogus elgiasi pagal savo supratimą, savo skausmą, savo ribas.
Maža praktika, kuri padeda
Kai pajuntu, kad kažkas manyje kyla, tiesiog sustoju.
Įkvėpiu giliau, pajaučiu kūno pojūčius, leidžiu jiems būti.
Kartais tyliai paklausiu savęs:
„Ką ši situacija nori man parodyti?“
Tada pyktis ar nerimas netenka savo galios.
Ateina aiškumas, o kartu su juo – ramybė, jėga ir gyvybė.
Gyvenimas kaip mokytojas
Šiandien matau, kad kiekvienas nepatogumas yra kvietimas pabusti.
Jei nebesipriešinu, o pažvelgiu gilyn – ten visada randu kažką šviesaus.
Tarsi gyvenimas sakytų:
„Štai čia tavo mokytojas.“ 🌿