Jeigu nuoširdžiai pažvelgtume į savo gyvenimą, turbūt pastebėtume keistą reiškinį. Daugelis dalykų, apie kuriuos kadaise svajojome, šiandien jau yra mūsų kasdienybės dalis. Galbūt turime namus, kurių ilgai siekėme, darbą, apie kurį anksčiau tik galėjome svajoti, artimus žmones, kurie mus myli, ar sveikatą, kuri leidžia laisvai judėti. Ir vis dėlto, nepaisant viso to, neretai išlieka jausmas, kad kažko dar trūksta. Atrodo, jog tikroji laimė vis dar laukia ateityje – už kito tikslo, kito pasiekimo ar kitų palankesnių aplinkybių.
Šis reiškinys nėra atsitiktinis. Jis kyla ne vien iš mūsų norų, bet ir iš paties proto veikimo.
Žmogaus nervų sistema milijonus metų vystėsi taip, kad pirmiausia pastebėtų tai, kas gali kelti grėsmę.
Mūsų protėviams buvo svarbiau laiku pamatyti plėšrūną nei pasigrožėti saulėlydžiu. Dėl šios priežasties ir šiandien protas natūraliai greičiau pastebi klaidas, pavojų, trūkumą ar tai, kas dar nepasiekta, nei tai, kas jau yra gera.
Šis polinkis padeda išgyventi, tačiau kartu jis turi ir kitą pusę. Jeigu jo nepastebime, jis pamažu tampa nuolatinio nepasitenkinimo šaltiniu. Gyvenimas pradeda atrodyti kaip nesibaigiantis projektas, kuriame vis dar kažko neužtenka. Vos pasiekus vieną tikslą, atsiranda kitas. Vos išsprendus vieną problemą, protas suranda naują. Tai, kas vakar atrodė dovana, šiandien tampa savaime suprantama.
Taip gimsta paradoksas – žmogus gali gyventi gražų gyvenimą ir vis tiek jausti, kad tikroji pilnatvė dar neatėjo.
Ankstyvajame budizme ši proto tendencija nėra smerkiama. Ji tiesiog kviečiama būti pažinta. Kančia neatsiranda vien todėl, kad gyvenime yra sunkumų. Ji atsiranda ir todėl, kad protas pripranta prie gėrio, o dėmesį nuolat nukreipia į tai, ko dar nėra. Dėl to mūsų patirtis tampa siauresnė nei pati tikrovė. Mes gyvename pasaulyje, kuriame vienu metu egzistuoja ir sunkumai, ir grožis, ir netektis, ir gerumas, tačiau protas dažnai mato tik vieną šios tikrovės dalį.
Būtent šiame kontekste atsiskleidžia muditos praktikos gylis.
Dažnai mudita apibūdinama kaip džiaugsmas dėl kitų žmonių laimės.
Toks apibrėžimas teisingas, tačiau jis atskleidžia tik dalį jos prasmės. Bhikkhu Analayo savo komentaruose pabrėžia, kad mudita nėra vien priešnuodis pavydui. Ji taip pat gydo nuolatinį nepasitenkinimą, kuris kyla iš įpročio visur ieškoti trūkumo. Kitaip tariant, mudita ugdo gebėjimą pastebėti ir nuoširdžiai priimti gėrį, kad ir kur jis pasireikštų.
Tai reiškia, kad muditos objektu tampa ne tik kito žmogaus sėkmė. Ja galima džiaugtis matant žmogaus gerumą, dosnumą, išmintį, drąsą, pastangas, gebėjimą atleisti ar net mažus kasdienius rūpesčio veiksmus. Galima džiaugtis vaiko smalsumu, medžio teikiamu pavėsiu, paukščio giesme, žmogumi, kuris po ilgo laiko vėl pradėjo šypsotis.
Pasaulyje staiga atsiranda nesuskaičiuojamai daugiau priežasčių džiaugtis ne todėl, kad jų padaugėjo, bet todėl, kad mūsų širdis tampa jautresnė jas pastebėti.
Šis pokytis nėra tik emocinis. Jis keičia patį proto veikimą. Kol protas nuolat lygina, konkuruoja ir ieško to, ko dar neturi, jis negali nurimti. Jam visada kažko trūksta, todėl jis negali pilnai apsigyventi dabartyje. Tačiau kai mokomės džiaugtis tuo, kas gera, vidinis konfliktas pamažu silpnėja. Mažėja poreikis nuolat vertinti save kitų atžvilgiu. Mažėja įtampa, kylanti iš įsitikinimo, kad gyvenimas turėtų būti kitoks.
Neatsitiktinai ankstyvuosiuose budistiniuose mokymuose džiaugsmas siejamas su gilesniu meditacijos keliu. Kai širdyje atsiranda nuoširdus džiaugsmas, kūnas natūraliai atsipalaiduoja. Kai kūnas atsipalaiduoja, protas tampa ramesnis. Kai protas tampa ramesnis, dėmesys lengviau susitelkia. O susitelkęs protas ima aiškiau matyti tikrovę tokią, kokia ji yra. Todėl mudita nėra tik maloni emocija ar graži moralinė nuostata. Ji tampa sąlyga gilesniam vidiniam stabilumui ir išminčiai.
Tai padeda kitaip pažvelgti ir į pavydą. Dažnai stengiamės jo atsikratyti arba smerkiame save, jeigu jis kyla.
Tačiau pavydas gali tapti mokytoju. Jis parodo, kur mūsų širdis vis dar tiki, kad kito žmogaus laimė sumažina mūsų pačių galimybes būti laimingiems.
Jis atskleidžia, prie ko esame prisirišę ir kokio gyvenimo slapta ilgimės. Kai tai pripažįstame be savęs kaltinimo, pavydas pamažu praranda savo galią. Kito žmogaus gerovė tampa ne grėsme, o priminimu, kad pasaulyje daugėja gėrio.
Galbūt todėl mudita nėra kvietimas džiaugtis bet kokia kaina. Ji nekviečia ignoruoti kančios ar apsimesti, kad viskas gerai. Ji kviečia nepamiršti, jog net ir sudėtingame gyvenime gėris niekur nedingsta. Jis dažnai tylus, nepastebimas ir nereikalaujantis dėmesio, todėl mūsų protas lengvai praeina pro šalį. Praktika moko sustoti ir leisti šiam gėriui paliesti širdį.
Tuomet keičiasi ne tik mūsų emocijos. Keičiasi pats santykis su gyvenimu. Pamažu nustojame gyventi nuolatiniame laukime, kad laimė prasidės rytoj. Pradedame labiau vertinti tai, kas vyksta dabar. Pastebime žmones, kuriuos mylime, kūną, kuris vis dar kvėpuoja, gamtą, kuri kasdien tyliai dovanoja grožį, ir gerumą, kuris nepaisant visų pasaulio sunkumų vis dar pasireiškia daugybe mažų, dažnai nepastebimų būdų.
Galbūt todėl tikroji muditos praktika nėra klausimas, kaip patirti daugiau džiaugsmo. Ji prasideda nuo visai kito klausimo:
Ar mano protas šiandien leidžia man pamatyti gėrį, kuris jau yra?
Nes gyvenimo kokybę lemia ne tik tai, ką turime. Ją lemia ir tai, ką gebame pastebėti, įvertinti ir priimti visa širdimi. Kai širdis tampa jautresnė gėriui, džiaugsmas nustoja būti atsitiktine emocija. Jis tampa išmintimi – gebėjimu matyti gyvenimą pilniau, nei iki šiol leido mūsų įpročiai. Būtent tokia mudita ne tik suteikia daugiau lengvumo kasdienybei, bet ir tampa svarbia atrama ramiam, susitelkusiam ir aiškiai matančiam protui. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl budistinėje tradicijoje ji laikoma ne tik gražia širdies savybe, bet ir tikruoju keliu į vidinę laisvę.
Vis dėlto būtų klaida manyti, kad muditos praktikos tikslas yra tiesiog jaustis geriau.
Jeigu džiaugsmą suprasime tik kaip malonią emociją, jis neišvengiamai taps dar vienu objektu, prie kurio prisirišime. Tuomet atsiras nauja problema – pradėsime siekti ne išminties, o malonių būsenų. O kai jų nebus, nusivilsime savo praktika.
Todėl budistinėje tradicijoje mudita nėra vertinama pagal tai, kiek džiaugsmo jaučiame. Ji vertinama pagal tai, kiek laisvesnė tampa mūsų širdis.
Laisvė prasideda ne tada, kai viskas klostosi pagal mūsų norus. Ji prasideda tada, kai nustojame pasaulį matuoti vien savo naudos ir savo troškimų matu. Kol kiekvieną įvykį vertiname pagal tai, ar jis naudingas man, tol mūsų pasaulis lieka labai mažas. Jame svarbiausia tampa tai, kas vyksta su manimi, o kitų žmonių gyvenimas dažnai lieka tik fonu arba konkurencija.
Mudita šį požiūrį pamažu ardo.
Ji moko džiaugtis tuo, kas gera, net jeigu tas gėris nėra tiesiogiai susijęs su mumis. Kai kažkas pasveiksta, kai vaikas išmoksta skaityti, kai žmogus įveikia priklausomybę, kai kas nors išdrįsta atleisti, kai kažkas pasirenka sąžiningumą vietoje naudos – visa tai tampa priežastimi džiaugtis. Tokiu būdu mūsų širdis nustoja suktis vien apie save.
Čia slypi labai svarbi įžvalga. Ego gyvena nuolatiniu skirstymu: mano ir ne mano, man naudinga ir man nenaudinga, mano sėkmė ir svetima sėkmė. Mudita šias ribas pamažu minkština. Ji ne panaikina individualumą, bet sumažina įprotį viską matuoti vien savimi.
Būtent todėl mudita yra artimai susijusi su išmintimi. Išmintis budizme nėra vien žinių kaupimas ar filosofinių tiesų supratimas. Ji reiškia gebėjimą matyti tikrovę be įprastų iškraipymų. Vienas iš didžiausių iškraipymų yra įsitikinimas, kad laimė yra ribotas išteklius. Atrodo, jog jeigu kitam pasisekė, man liko mažiau galimybių. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų?
Jeigu pasaulyje atsiranda daugiau gerumo, ar jo lieka mažiau man? Jeigu daugiau žmonių tampa išmintingi, ar mano galimybė augti sumažėja? Jeigu kažkas atranda vidinę ramybę, ar dėl to mano ramybės lieka mažiau?
Kuo ilgiau tyrinėjame šiuos klausimus, tuo aiškiau matome, kad pati prielaida buvo klaidinga. Gėris nėra ribotas. Išmintis nėra ribota. Gerumas nėra ribotas. Priešingai – tai vieninteliai dalykai, kurie didėja jais dalijantis.
Ši įžvalga keičia ne tik mūsų santykį su kitais žmonėmis. Ji keičia ir mūsų santykį su pačiu gyvenimu.
Pamažu pradedame suprasti, kad gyvenimo pilnatvė nepriklauso vien nuo to, kiek patys gauname. Ji priklauso ir nuo to, kiek gebame dalyvauti gėryje, kuris vyksta aplink mus. Jeigu mano širdis uždaryta, pasaulis atrodo skurdus. Jeigu ji atsiveria, tas pats pasaulis tampa pilnas priežasčių džiaugtis.
Tai nereiškia, kad muditos praktikuojantis žmogus nebemato kančios. Priešingai. Jis ją mato labai aiškiai. Tačiau jis taip pat mato ir tai, ko anksčiau nepastebėdavo – žmonių gerumą, jų pastangas, mažus rūpesčio gestus, gebėjimą atsitiesti po nesėkmių, drąsą pradėti iš naujo. Jis nebėra įkalintas vienoje tikrovės pusėje.
Čia mudita susitinka su ankstesnėmis keturių beribių savybių praktikomis. Mettā moko linkėti gerovės. Karuṇā moko atsiverti kančiai. Mudita moko džiaugtis gėriu. O upekkhā leidžia visa tai aprėpti neprarandant vidinės pusiausvyros.
Todėl šios keturios savybės nėra keturios atskiros praktikos. Jos yra keturios brandžios širdies pusės.
Jeigu turime tik meilę be išminties, galime prisirišti.
Jeigu turime tik atjautą, bet nemokame džiaugtis, galime perdegti.
Jeigu mokame džiaugtis, bet neturime pusiausvyros, galime pasimesti maloniose būsenose.
Tik tada, kai šios savybės auga kartu, širdis tampa iš tikrųjų brandi.
Galbūt todėl mudita nėra tik kvietimas dažniau šypsotis. Ji yra kvietimas iš esmės pakeisti santykį su gyvenimu. Nuo klausimo: „Ko dar trūksta, kad būčiau laimingas?“ prie klausimo: „Ar šiandien gebėjau pastebėti gėrį, kuris jau yra?“
Šis pokytis atrodo nedidelis, tačiau jis keičia visą dvasinės praktikos kryptį. Mes nustojame laukti ypatingų patirčių ir pradedame ugdyti ypatingą gebėjimą matyti. O būtent tai budistinėje tradicijoje ir vadinama išminties pradžia.
Nes išmintis nėra pasaulio pakeitimas. Ji yra gebėjimas matyti pasaulį vis pilniau, vis tiksliau ir vis mažiau iškreiptą savo įpročių. Ir galbūt mudita yra viena gražiausių praktikų, padedančių mums žengti šiuo keliu. Ji moko, kad gėris niekada nebuvo dingęs. Dažniau dingdavo mūsų gebėjimas jį pastebėti. O kai šis gebėjimas pamažu sugrįžta, keičiasi ne tik mūsų nuotaika. Keičiasi pats gyvenimo patyrimo būdas. Tada džiaugsmas tampa ne atsitiktine emocija, bet natūralia išmintingos, atviros ir susitelkusios širdies išraiška.
Kai protas nustoja ieškoti trūkumo
Galbūt svarbiausias muditos vaisius nėra tas, kad žmogus tampa linksmesnis. Tikrasis vaisius yra daug subtilesnis – protas pamažu nustoja gyventi nuolatiniu trūkumo jausmu.
Jeigu atidžiai stebėtume savo mintis, pamatytume, kad didelė jų dalis sukasi apie tai, ko dar nėra. Dar nepakankamai pasiekiau. Dar nepakankamai uždirbu. Dar nepakankamai moku. Dar nepakankamai medituoju. Dar nesu toks ramus, koks norėčiau būti. Net dvasiniame kelyje šis mechanizmas išlieka toks pats. Tik vietoje materialių tikslų atsiranda dvasiniai tikslai. Vietoje geresnio automobilio siekiame gilesnės meditacijos. Vietoje didesnio atlyginimo – daugiau ramybės. Tačiau pats proto veikimo principas dažnai nepasikeičia.
Todėl budistinė praktika nėra kvietimas tiesiog pakeisti siekių objektus. Ji kviečia pažvelgti į patį siekimo mechanizmą.
Kodėl protas taip sunkiai ilsisi dabartyje?
Kodėl jam atrodo, kad pilnatvė visada yra kitame žingsnyje?
Kodėl jis nuolat kuria istoriją apie tai, kad gyvenimas prasidės vėliau?
Šie klausimai nėra filosofiniai. Jie yra labai praktiški. Kol jų netyrinėjame, tol tampame savo įpročių įkaitais.
Mudita padeda pirmą kartą aiškiai pamatyti, kad gyvenimas nėra skurdus. Skurdus dažnai būna mūsų matymas.
Tai labai svarbus skirtumas.
Kai manome, kad problema slypi pasaulyje, visą energiją skiriame pasaulio keitimui. Kai pradedame matyti, kad problema slypi suvokime, atsiranda galimybė ugdyti protą.
Tai nėra pasyvumas. Tai nėra susitaikymas. Tai nėra kvietimas atsisakyti tikslų ar nustoti kurti. Budizmas niekada nemokė, kad nereikia veikti. Jis moko, kad veikla, kylanti iš nuolatinio trūkumo jausmo, beveik visada atneša naują nepasitenkinimą.
Galima kurti verslą iš baimės būti nepakankamam.
Galima kurti verslą iš noro atnešti pasauliui daugiau gėrio.
Išoriškai abu žmonės gali daryti tą patį. Tačiau jų vidinė būsena bus visiškai skirtinga.
Galima medituoti todėl, kad nekenčiame savo proto.
Ir galima medituoti todėl, kad norime geriau jį suprasti.
Galima rūpintis kūnu todėl, kad bijome pasenti.
Ir galima rūpintis kūnu todėl, kad jaučiame jam pagarbą.
Veiksmas gali būti tas pats. Skiriasi tik širdis, iš kurios jis kyla.
Būtent todėl mudita nėra tik dar viena meditacijos technika. Ji keičia motyvaciją. O meditacijos mokyklose motyvacija dažnai buvo laikoma viena svarbiausių praktikos dalių. Nuo jos priklauso ne tik tai, ką darome, bet ir tai, kuo tampame.
Džiaugsmas kaip susitelkimo pagrindas
Šiuolaikinis žmogus dažnai skundžiasi, kad negali susikaupti. Protas blaškosi, nuolat ieško naujų dirgiklių, sunkiai išbūna dabarties akimirkoje. Todėl dauguma metodų siūlo mokytis valdyti dėmesį. Tačiau meditacijoje žengiame vienu žingsniu giliau ir klausiame: kodėl dėmesys apskritai nenori pasilikti ten, kur yra?
Atsakymas labai paprastas. Protas bėga todėl, kad tiki, jog kitur ras daugiau pasitenkinimo.
Kol šis įsitikinimas gyvas, kiekviena dabarties akimirka atrodo nepakankama. Dėmesys nuolat ieško kito objekto – įdomesnio, malonesnio, naudingesnio. Būtent todėl susitelkimas nėra vien valios klausimas. Jis priklauso nuo mūsų santykio su dabartimi.
Kai širdyje daug nepasitenkinimo, protas blaškosi.
Kai širdyje atsiranda mudita, jis pradeda ilsėtis.
Ne todėl, kad kas nors jį privertė.
Todėl, kad jis nebejaučia tokio stipraus poreikio nuolat ieškoti kažko daugiau.
Štai kodėl ankstyvuosiuose tekstuose po džiaugsmo natūraliai seka nusiraminimas, po nusiraminimo – laimė, po laimės – susitelkimas. Tai nėra atsitiktinė seka. Ji aprašo, kaip veikia žmogaus sąmonė.
Mes dažnai bandome pasiekti susitelkimą apeidami širdį. Norime iš karto išmokti koncentruotis. Tačiau širdis, pilna trūkumo, nuoskaudų ir lyginimosi, sunkiai leidžia protui nurimti. Todėl mudita nėra šalutinis kelio elementas. Ji tampa viena iš sąlygų, leidžiančių gimti gilesnei meditacijai.
Tai primena ežerą. Jeigu nuolat mėtysime į jį akmenis, vanduo niekada netaps skaidrus. Nebūtina versti vandens nusiraminti. Pakanka nustoti jį drumsti. Panašiai ir su protu. Mudita nesukuria ramybės dirbtinai. Ji mažina tas priežastis, dėl kurių ramybė nuolat prarandama.
Tikrasis džiaugsmas nėra priklausomas nuo aplinkybių
Ko gero, didžiausias muditos brandos ženklas yra tai, kad džiaugsmas pamažu tampa mažiau priklausomas nuo to, ar gyvenimas atitinka mūsų lūkesčius.
Tai nereiškia, kad daugiau niekada nejausime liūdesio. Tai nereiškia, kad išnyks skausmas ar netektys. Budizmas niekada nežadėjo tokio gyvenimo.
Tačiau jis rodo, kad net ir kančios pasaulyje galima neprarasti gebėjimo matyti gėrį.
Tai labai svarbu.
Nes žmogus, kuris mato tik kančią, anksčiau ar vėliau praranda viltį.
Žmogus, kuris mato tik džiaugsmą, praranda ryšį su tikrove.
O išmintingas žmogus mato abu.
Jis mato trapumą ir grožį.
Mato senėjimą ir gimimą.
Mato netektį ir meilę.
Mato pasaulio netobulumą ir kartu neišsenkantį žmonių gebėjimą būti gerais.
Štai tokį matymą augina mudita.
Ji moko ne pabėgti nuo tikrovės, bet pamatyti ją visą.
Ir galbūt todėl tikrasis džiaugsmas nėra priešingybė kančiai. Jis yra priešingybė aklumui. Kai širdis nebėra apakinta nuolatinio trūkumo, ji pradeda matyti gyvenimą pilnesnį, nei kada nors anksčiau. O toks matymas jau nebėra vien emocija. Tai tampa išmintimi. Ir būtent iš šios išminties natūraliai gimsta ramesnis protas, gilesnis susitelkimas ir brandesnė meilė gyvenimui.