Užsiimant aktyvia fizine veikla, natūraliai suaktyvėja simpatinė nervų sistema ir išsiskiria tokie hormonai kaip adrenalinas ir kortizolis.
Tai yra būtina.
Būtent jie leidžia mobilizuoti energiją, didinti jėgą, ištvermę ir pasiekti geresnį rezultatą treniruotės metu.
Tačiau svarbiausia ne pats aktyvavimas, o tai, kas vyksta po to.
Jeigu organizmas lieka ilgai įtampos būsenoje, o nervų sistema nesugeba persijungti į atsistatymo režimą, ilgainiui tai pradeda stabdyti progresą.
Per ilgai išliekantis aukštas kortizolio lygis gali trikdyti atsistatymą, mažinti augimo hormono ir testosterono efektyvumą, silpninti imuninę sistemą ir palaikyti vidinę įtampą.
Todėl vien treniruotės neužtenka.
Reikia gebėjimo grįžti į balansą.
Čia atsiranda meditacijos vaidmuo.
Ji padeda nervų sistemai pereiti iš aktyvumo į atsistatymo būseną – iš simpatinės į parasimpatinę.
Tai nėra momentinis „išjungimas“, o palaipsnis perėjimas, kuris leidžia kūnui iš tikrųjų pailsėti, o ne tik sustoti fiziškai.
Ir būtent šioje būsenoje vyksta tikras progresas – atsistatymas, regeneracija ir augimas.
Dar viena svarbi meditacijos nauda – dėmesio stabilumas.
Treniruotėse tai reiškia gebėjimą išlikti susitelkus, nesiblaškyti ir būti pilnai įsitraukus į veiksmą.
Tai ypač svarbu momentuose, kai reikia tikslumo, ištvermės ar sprendimo po spaudimu.
Vidinė būsena čia tampa lemiamu faktoriumi.
Kai protas aiškus:
– mažiau energijos iššvaistoma
– geriau toleruojamas diskomfortas
– lengviau išlikti „čia ir dabar“
Todėl norint pasiekti aukštesnį lygį – tiek sporte, tiek gyvenime – neužtenka treniruoti kūno.
Reikia išmokti pažinti ir valdyti protą.
Tik tada jis tampa sąjungininku, kuris padeda judėti pirmyn, o ne jėga, kuri išbalansuoja ir stabdo.